Švenčių belaukiant

Nuo pat pirmųjų kalendorinės žiemos dienų mūsų sielovada besirūpinanti dvasininkija skatina daugiau laiko skirti apmąstymams apie būtį, Dievą ir gyvenimo prasmę. Juk Adventas – tai susikaupimo ir ramaus laukimo metas. Tačiau, nesumeluosiu pasakiusi, kad daugeliui iš mūsų gruodžio pradžia asocijuojasi su didžiausio metuose iššūkio startu.

Kuo arčiau šventės, tuo darosi sunkiau. Pirmiausia reikia nutarti ir sutarti su kuo laušime kalėdaitį Kūčių vakarienės metu. Šeimas sukūrusiems vaikams tenka spręsti dilemą: pas kieno tėvus važiuoti, o tėvams – kurį vaiką savo vizitu pagerbti. O jei dar kažkuriam, neduokdie, kyla noras praleisti šventes svetur? Taigi daugiametes tradicijas puoselėjantys artimieji savo priekaištais bet kokią dvasią, ne tik Kalėdinę, gali atimti.

Kitas didžiųjų metų švenčių galvosūkis – dovanos. Kam, ką, už kiek ir kada nupirkti. Pavargę po dienos darbų, strigdami automobilių spūstyse, besistumdydami ilgose eilėse mes visomis išgalėmis stengiamės atitikti vaikų, tėvų, draugų ir kolegų lūkesčius, sužinoti ir išpildyti jų slapčiausias svajones.

Kur jau ten apmąstymai apie gyvenimo prasmę, kai paties gyvenimo prieššventinėmis dienomis nesijaučia.

Ar visame tame pasiruošimo šventėms chaose jūs nepasigendate vieno žmogaus – savęs? Ar per tas pastangas sukurti šventę kitiems, jūs nepamiršote, jog šventinis laukimas turėtų suvirpinti ir jūsų širdį? Įsiklausykite į save. Gal jums visai nesinori triukšmingos įkaušusio brolio ar geriausiai gyvenimą išmanančios tetulės draugijos. Gal vietoj 12 patiekalų jūs mieliau suvalgytumėte vieną, bet prabangiame restorane?

Pasikartosiu, Adventas yra ramaus laukimo metas. Vidinė ramybė – tai dovana, kurią galime pasidovanoti tik patys sau. Gal vietoj svetimų lūkesčių vertėtų pirmiausia išpildyti savuosius? Tuomet, pajautę gyvenimo pilnatvę patys, galėsime ja pasidalinti ir su kitais.

Gražaus švenčių laukimo.