Pokyčiai, paskatinti Koronos

Ėjo nykus 2020 metų balandis. Besibaigiant ketvirtajai karantino savaitei pradėjau jaustis sunki ir apsileidusi. Kirpyklos uždarytos, sporto klubai taip pat. Lauke šlitinėja viruso nebijantys ir kauke dengtis veidą nematantys prasmės tautiečiai. O ypač taip vadinamos pažeidžiamiausios grupės, senjorų, atstovai, kurių paklausęs apie kaukes, gali išgirsti vieną iš dviejų atsakymų: „kiek aš čia begyvensiu“ arba „Dievulis mane saugo“. Ir, žinoma, jaunimėlis, ypač tas, kurs parsibeldė iš svetur. Kad juos kur velnias nujotų.

Sėdžiu namuose, valgau, miegu, storėju ir jaučiu, kaip patyliukais atsėlina depresija.
O juk pirmomis karantino savaitėmis jaučiausi pakylėta. Neplanuotos atostogos! Nei dirbti, nei mokytis nereikia! Kaip sakoma: „gyvenk ir žvenk“. Jau buvau beužčiuopianti savyje namų dizainerės gyslelę ir pirmuosius kulinarės daigelius…

Trečią savaitę, kai užsikrėtusiųjų skaičius ėmė augti, o per žinias informuodavo apie užsienyje užstrigusių lietuvaičių kankinančią kelionę į tėvynę, manyje užvirė pyktis. Nekenčiau visų: idiotų, kurie epidemijos (tuo metu dar buvo tik epidemija) metu nutarė paslidinėti Italijos Alpėse, glušų, kurie sumąstė atšvęsti Lietuvos Nepriklausomybę Italijoje padainuodami renginyje, kuris, ir durnam aišku, kad bus atšauktas, o labiausiai tų, kurie staiga prisiminė turį tėvynę ir nešini mirtinu virusu grūdosi gimtinėn visomis transporto priemonėmis, verkšlendami, kad jų nepraleidžia, ir reikšdami savo teises į komfortišką gyvenimą viešbutyje su pilnu maitinimu dviejų savaičių saviizoliacijos metu. Ir dar už mūsų pinigus!!!

Ir štai ketvirtąją karantino savaitę apniko sunkios depresinės nuotaikos. Aiškiai suvokiau, kad gyvenimas visuomenėje ima lįsti per gerklę. Tos visos taisyklės ir suvaržymai, kurių esi priverstas laikytis, (neretai ir prieš savo valią) pradėjo slėgti. Gerai, jei jos būtų vienodos visiems, bet gi nuolat atsiranda lygesnių už lygius. Nyku, pagalvojus, kad tavo sveikata, gerovė ir net miegas (ypač gyvenant didmiesčio daugiabutyje) priklauso nuo aplinkinių savimonės ir elgsenos ypatumų.

Laimei, yra Rytų išmintis, kuri gyvenimo vingiuose pasimetusiam vakariečiui kartais gali pašviesti, kaip kelrodė žvaigždė. Ji sako, kad jei gali pakeisti pasaulį – keisk, o jei ne – eik ten, kur tavo širdis atsigauna. Štai aš ir nutariau keisti pasaulį. Pamažu, pradėdama nuo mažiausios jo dalelės – savęs.

Kadangi mano arkliukas yra medicina (Rytų ir Vakarų) – pradėsiu gyventi sveikiau.