Padėk sau… išgyventi egzaminus

Šįryt pusryčiaudama įsijungiau TV, kad prablaškytų besikaupiantį minčių spiečių. Kai klausausi (dažniausiai klausau TV, o ne žiūriu) kieno nors kito minčių, savosios šiek tiek nurimsta.
Į mane prabilo Labo ryto laidos vedėjai iš svečio teisėmis dalyvaujančios psichologės mėginantys išgauti praktinių patarimų egzaminų kamuojamiems abiturientams ir, ypač, jų tėveliams.

Nesu psichologijos ekspertė, tačiau atsakymai į užduotus klausimus mane nuvylė. Pasakymai, kad abiturientai jau suaugę ir turi būti pakankamai pasirengę, kad jie laikė bandomuosius egzaminus ir dėl to turėtų nejausti panikos, kad tėvai patys sukelia vaikui stresą persistengdami su patarimais ir pagalba, kad „neišlaikius egzamino gyvenimas tęsiasi ir jis yra gražus“ man pasirodė labai jau teoriniai ir be jokios praktinės naudos. Iš patirties (teko būti ir abituriento ir jo mamos kailyje) žinau, kad vadovėliuose užrašytos tiesos gyvenime yra kur kas sunkiau išgyvenamos.

Kaip gali nepanikuoti abiturientas, kuris egzamino metu patenka į griežto režimo aplinką (kartais net ne savo mokykloje), kurioje sutinkamas akmeniniais veidais apsiginklavusių pedagogų, atpažįstamas tik pagal asmens dokumentą, turi rašyti tik su vienodos spalvos tušu ir, kas ypač svarbu, pataikyti atsakyti į klausimus taip, kad patiktų darbą taisysiantiems „ekspertams“.

Egzaminas jau seniai nebėra tikrasis žinių patikrinimas. Jei jaunas žmogus, nuo pat pirmos klasės buvęs pirmūnu, neišlaiko brandos egzamino, ką tai rodo? Kad jaunuolis visus metus apsimetinėjo gudruoliu, kai iš tikrųjų toks nėra?

Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad visa mūsų švietimo sistema ir egzaminų organizavimas tame tarpe yra tik absurdo teatras. Skirtumas tik tas, kad, nepaisant prastos režisūros, mes esame priversti jame dalyvauti. Tačiau vis tiek tai tik teatras.

Kiekvienas iš mūsų yra kur kas daugiau, nei kažkoks „ekspertas“ gali įvertinti. Kūrybiškumo ir unikalumo neįmanoma išmatuoti. Kiekviena nauja jaunų žmonių karta yra kur kas laisvesnė ir kūrybiškesnė nei jos pirmtakai, kad ir kaip pastariesiems būtų sunku tai pripažinti. Tik šioms savybėms reikia padėti atsiskleisti.

Jei tau (ar tavo vaikui) nepavyko suvaidinti kažkieno surežisuotame spektaklyje – nenusimink. Gal režisieriui nepavyko atskleisti tavo tikrojo talento, o gal įdėjai per mažai pastangų teksto mokymuisi arba šiandien tiesiog ne tavo diena. Juk dėl to tu staiga netapai blogesniu, nei buvai iki šiol. Atmink, tu esi daugiau, nei švietimo sistema geba išmatuoti. Neleisk jai tavęs sustabdyti. Apsidairyk, kai vienos durys užsidaro, dažniausiai atsidaro kitos. Jei ne, gal liko praviras langas? Išdrįsk praverti jį ir pamatysi, kad gyvenimas iš tikrųjų yra kur kas didesnis ir gražesnis, nei tu iki šiol galėjai įsivaizduoti.

Padėk sau… išgyventi egzaminus.
www.padeksau.lt

Vertink savo unikalumą

Nepasitikėjimas savimi gali kilti dėl įvairiausių sveiku protu suvokiamų ir nesuvokiamų priežasčių. Norėdami jį susigrąžinti ar išsiugdyti iš naujo mes pereiname tikrus kryžiaus kelius, kurių kiekvienoje kryžkelėje mūsų tyko visokio plauko guru, siekdami primygtinai įsiūlyti savo gyvenimo tiesas. Tačiau kartais mūsų stipriųjų pusių paieška neduoda rezultatų dėl labai banalios priežasties – savęs lyginimo su kitais.

Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad daugelis iš mūsų pradeda ir užbaigia dieną ne malda, o… socialinių tinklų peržiūra. Taip vadinamoje veidaknygėje (snukiagnygėje arba facebook‘e) draugai ir draugų draugai nesibodėdami piešia šaunias savo gyvenimo istorijas: žemėlapių tikslumu nurodo kelionės maršrutą, prisičekina (ang. check in) įspūdingiausiuose koncertuose ar aukštuomenės baliukuose), detaliai sukataloguoja namų interjero ar savo patobulintos išvaizdos nuotraukas, informuoja apie santykių pradžią, įregistruotą santuoką ir net šeimos pagausėjimą.

Kartais net ir man, turinčiai nuostabią šeimą, dirbančiai mylimą darbą ir tikinčiai gyvenimo dosnumu, bevartant veidaknygės puslapius apninka nesuvokiamas liūdesys ir bando prisikabinti eilinį kompleksą žadanti mintis, nes aš ir to neturiu, ir ten nebuvau, ir tuo negaliu pasigirti…

Jei ir tau benardant svetimų gyvenimų platybėse kaimyno pagauta laimės paukštė trinktels uodega per veidą, nenusimink, o įdėmiau įsižiūrėk į save. Tu neprivalai atrodyti taip, kaip kiti, turėti tą patį, kaip kiti, pabuvoti ten pat, kur ir kiti. Prisimink – tu esi unikalus tobulo kūrėjo meno kūrinys su savitais veido bruožais, nepakartojamu gyvenimo scenarijumi ir dar neatrastais talentais. Ieškok jų ir vietoj svetimų gyvenimų peržiūros mėgaukis savojo privalumais ir trūkumais, nes būtent jie mums padeda išsiskirti iš pilkos masės.

Vertink savo unikalumą 🙂.

Saugok savo širdį

Jei paklausčiau tavęs, ar esi laisvas savo sprendimuose,  pasirinkimuose ar net mąstyme, ką atsakytumei?

Sąžiningi mokinukai, viliuosi, dar vadovaujasi autoritetų (tėvų, senelių, mokytojų arba mistinių herojų) nuomone. Daugumos paauglių, kad ir kaip būtų gaila, sprendimų priėmimo varomoji jėga yra maištas arba bandos jausmas. O kaip gi mes, save laikantys suaugusiais?

Teoriškai, palikę tėvų lizdą ir pradėję savarankiško gyvenimo kelią mes įgyjame sprendimų priėmimo laisvę. Tačiau, ar tikrai? Pasirodo, gana dažnai eiti prieš savo prigimtį mus priverčia ne kas kitas, o giminės – gentainiai, kurie, atrodytų, galėtų priimti, gerbti ir saugoti mūsų asmenybę…

Ar tau niekada neteko važiuoti sveikinti pirmagimio susilaukusios pusseserės (kuri pirmai progai pasitaikius primena jūsų paauglystės paslydimus) tik todėl, kad nenori nuvilti tikrai gero žmogaus – jos mamos?

Ar neteko sukandus dantis keliauti švęsti dėdės jubiliejaus į kaimo glūdumą (kurioje tavo alkoholinė abstinencija ir vegetarizmas sukelia eilinius svaičiojimus apie miesčionizmą ir …) tik todėl, kad dėdė kadaise sušelpė tave keliais eurais?

Ar neteko grįžti gimtinėn tik dėl to, kad su Tėvo diena pasveikintumei tėtį (nuo kurio  belagariačkos (baltosios karštinės) su mama bėgdavote slėptis pas kaimynus) tik todėl, kad to labai prašo mama?

Ar tikrai niekuomet nevažiavai kelti žemės ūkio pas močiutę (kuri beveik nebepaeina, bet negali parduoti gyvulių, nes taip yra pratusi) tik todėl, kad taip reikia?

Jei į visus klausimus atsakei neigiamai, sveikinu, tu esi iš tų laimingųjų, kurie gali sau leisti būti savimi giminės apsuptyje. O visiems kitiems (tame tarpe ir sau) noriu palinkėti: po laiko, praleisto gentainių tarpe, būtinai palepink save širdžiai malonia veikla. Tebūnie tai bus kvapnios kavos puodelis, atpalaiduojantis masažas, pasisėdėjimas mylimųjų ar šiaip malonių žmonių draugijoje, o gal tylus pasivaikščiojimas gamtoje. Tinka viskas, kas padeda nusimesti aplinkinių lūkesčius ir pasijausti savimi. Patikėk, širdžiai to labai reikia, nes širdis – tavo sielos namai ❤️.

Susikurk savo svajonę

Vakar prasidėjo mėnulio jaunatis. Ar žinojai, kad dabar yra pats geriausias metas susikurti svajonę?
Man tai nėra jokia naujiena, tačiau žinoti yra viena, o veikti – visai kas kita. Šįkart nutariau veikti. Bet, pasirodo, kad tai nėra taip paprasta.

Reikia išskirti vieną vienintelę svajonę iš gausybės galimų. Ta svajonė turi liesti tik mane (jokių sveikų vaikų, dėmesingų vyrų ar geranoriškų bosų). Ji turi būti suformuluota esamuoju laiku (leidžiu, nors šiuo metu tikrai negaliu to sau leisti) ir be jokių neiginių (nebijau, nebevalgau ar nekreipiu dėmesio – netinka). Svajonė turi būti suformuluota kuo trumpiau ir kuo aiškiau. Be to, ją reikia užrašyti ir pasidėti taip, kad kiti nerastų, o tu galėtum nevaržomai ja gėrėtis.

Ko nenoriu galiu pasakyti iškart. Tai vienas iš subrendusio žmogaus privalumų. Tačiau, tam, kad įvardinti vieną vienintelę svajonę, reikia gerokai pasukti galvą. O kur dar teisingos formuluotės parinkimas! Nesinori būti nemaloniai nustebintai, kaip nutiko tai vargšei moteriškei, kurios svajonė apie gėles dovanojantį vyrą tikrovėje realizavosi girto kaimyno pavidalu su glėbiu kaimynystėje nurautų rožių.

Savo svajonei įvardinti ir kalbos subtilybėms nušlifuoti man prireikė nei daug, nei mažai – dviejų savaičių. O dar po savaitės svajonė išsipildė! Taigi, man pavyko. Kodėl gi nepamėginus ir tau?

Susikurk savo svajonę 💚

Kita Velykų prasmė

Nesu didžioji televizijos gerbėja. Greičiau priešingai. Be to, daugiau klausausi, nei žiūriu, ir tai, tik tuomet, kai apsimetu virėja arba kai trumpos valgio pertraukėlės metu noriu nors trumpam pabėgti nuo galvoje knibždančio minčių skruzdėlyno.
Žinau, kad negatyvi informacija, gaunama su maistu, ypatingai kenkia virškinimui, todėl esu labai išranki. Neretai tenka ilgokai miklinti pirštus, kol kalbanti dėžė pagaliau prabyla protingai ir prasmingai.

Štai ir šiandien, besimėgaudama Velykinių vaišių likučiais, panorau pasisemti svetimos patirties. Ir buvau palaiminta! Mano vakarėjančios buities erdvę netikėtai užliejo ir visą praėjusį savaitgalį įprasmino iš TV ekrano pasigirdę kunigo Algirdo Toliato žodžiai:

„Pati didžiausia šventė yra Velykos. Ir ta šventė simbolizuoja tai, kad meilė yra stipresnė už mirtį. Tai yra žinia, kad dieviškumas, esantis žmoguje, yra stipresnis už bet kokią išdavystę, už bet kokią nuoskaudą, už bet kokį piktumą, kurį mes nešiojamės. Velykos reiškia leistis į kelionę nepramintu taku su dideliu pasitikėjimu, kad viskas yra Dievo rankose, kad mes esame Dievo rankose. Išgyventi Velykas – tai leistis į Velykų kelionę, nes kol mes į kelionę nesileisime, Velykos neateis.“

Prasmingos Velykų kelionės 💚