Lūkesčiai

Kaskart kam nors pirkdama dovaną širdyje jaučiu nerimastingą virpuliuką. Jau matau, kaip išvyniota dovana sukelia nuostabą ir šypseną ją gavusiojo veide. Pasigirsta reikšmingi padėkos žodžiai lydimi šilto ir stipraus apkabinimo. Kitaip ir būti negali, juk aš apie tą dovaną galvojau visą savaitę, o gal net ir mėnesį ir į jos paruošimą sudėjau visą savo širdį! Ir štai ateina ta tikroji išsvajota dovanojimo akimirka ir… pro duris įeina suirzęs, eilinių kasdienių nesusipratimų darbe ar mokykloje išvargintas jubiliatas ir situacija pakrypsta nenumatyta linkme.

Artėja mano gimtadienis arba kokios nors ypatingos progos metinės. Mintyse pamažu ryškėja neįtikėtinas siurprizas, priversiantis mane aiktelėti iš nuostabos. Atrodo, jau pradedu jausti atvilnijančią didžiulę džiaugsmo bangą. Vos sulaukiu ypatingos dienos ryto… Jau gerokai įdienoja, o mano susikurtu įvykio scenarijumi net nekvepia. Laukimo džiaugsmą pamažu keičia nusivylimo kartėlis.

Ar jums taip nėra buvę?

Kuo didesni lūkesčiai, tuo žiauresnis nusivylimas. Pyktis, ašaros, pažadai: daugiau niekada nieko ir niekam. Tačiau ateina kitos šventės ir vėl tas skausmingas trinktelėjimas užlipus ant to paties grėblio.

Lūkesčiai – tai gyvenimas ateitimi, tuo ypatingu momentu, kuris greičiausiai visai nenutiks. Todėl planuodami kokį nors įvykį pasistenkime pasimėgauti dabarties akimirka – momentu, kai renkame dovaną, kepame keksiukus ar rašome sveikinimo žodžius. Pasidžiaukime savo dėmesingumu, išradingumu ar sąmojingumu. Tuomet net ir nusivylusio jubiliato atodūsis nesukels nieko daugiau tik draugišką šypseną.