Liūdnos gamtos išdaigos

Gilus viduržiemis. Sniego vis dar nei kvapo. Juo buvo galima pasigrožėti tik žiūrint kalėdinius filmus, kurių, deja, nei viena televizija jau neberodo. Dar lieka žinios. Jų metu gali pamatyti, kaip po sniegą braido nustebę kupranugariai ir išgirsti, kad pasnigo vakarykščioje Dakaro ralio (vykstančio Katare) trasoje.

Lauke šilta. Kleboniškio miškas puošiasi naujais žirginėliais, Dzūkijoje skleidžiasi sakurų žiedai, o girių karaliai – dzūkai jau puikuojasi pririnkę pilną krepšį voveraičių. Spauda mirga antraštėmis apie gamtos pokštus.

Tačiau man visiškai nejuokinga. Jaučiuosi taip, lyg stebėčiau kvailiojančią senutę. Iš pradžių vienas ar kitas jos bajeris sukelia juoką, tačiau ilgainiui supranti, kad tai sunkios negalios pasireiškimas. Motulė gamta išsikraustė iš proto arba, dar blogiau, – ji rimtai supyko.

Šiuolaikiniai žmonės taip nutolo nuo gamtos, kad net pamiršo esantys jos dalimi. Išsivysčiusios civilizacijos palikuonys apkvaitę nuo technologinės pažangos jau nebesuvokia, kad kirsdami medžius, teršdami orą ir aplinką, jie kerta šaką ant kurios patys sėdi. Nedaug trūksta ir ta šaka su trenksmu pasileis žemyn į tos pačios supykusios Motulės gamtos glėbį.

Žiūriu į jau gerokai pabodusį pilką viduržiemio vaizdą pro langą ir svajoju apie sniegą. Labai tikiuosi, kad jis aplankys mus anksčiau, nei vasara.