Pamąstymai

Sniegas

Jei pasakyčiau žodį sniegas, apie ką pagalvotumėte? Apie mašinos stiklų gramdymą, klampią, šlapią pliurzą, automobilių kamščius ir sekinantį bendravimą su kastuvu? O gal elegantiškai krintančias snaiges, apsnigtą mišką, „raganos ašarų“ blizgesį ir angelų piešimą atsigulus?

Vienas žodis, o interpretacijų daugybė. Nuo ko tai priklauso? Manau, kad pirmiausia nuo požiūrio į gyvenimą. Jei jums gyvenimas yra virtinė nesibaigiančių problemų, kurių aptarinėjimas su kaimynais, bendradarbiais ar tūkstantiniu būriu veidaknygės draugų yra privaloma veiklos sritis, jei jūs neįsivaizduojate savo laisvalaikio be sofkutės ir pultelio rankoje, jei aplinkinių gyvenimas ir nuomonė jums rūpi labiau nei jūs pats – jūs nesugebėsite pamatyti žiemos žavesio.

Jei mylite gamtą ir jos kūriniją, jei vertinate žmones nepaisydami jų trūkumų, jei nebijote tylos ir buvimo vienumoje, jei mokate džiaugtis paprastais dalykais ir nesijaudinate, kad būsite nesuprastas – žiema jums gali padovanoti neįkainojamas akimirkas.

Man žodis sniegas sukelia beprotišką norą braidyti nepramintais apsnigto miško takais, grožėtis palinkusių medžių figūromis, jausti ant veido tirpstančių snaigių bučinius ir nebyliai bendrauti su einančiais šalia. O laukinis apsnigtų laukų baltumas visuomet primena apie naujas galimybes, kurias man kasdien dovanoja tobulai netobulas gyvenimas. Tik reikia sugebėti jas pamatyti.

Tai su kuo jums asocijuojasi žodis sniegas?

Stebuklo beieškant

Kiekvienais metais artėjant Kalėdoms visus mūsų pojūčius jautrina žodis „stebuklas“. Išpuoštose parduotuvių vitrinose, gatvių plakatuose, šventiniuose atvirukuose ir net gerokai įgrisusiose messenger‘io žinutėse šis žodis pasikartoja daugybę kartų.

Kalėdas pakeičia Naujieji metai ir tie, kurie nesulaukė savo Kalėdinio stebuklo dar gyvena viltimi surasti jį Naujametę naktį.

Išaušta slogus Naujųjų metų rytas, praūžusį šventinį šurmulį teprimena galvos skausmas, virškinimo sutrikimai ir tas nusivylimo kartėlis taip ir nesulaukus savojo stebuklo…

Kodėl mes taip sureikšminame tą žodį „stebuklas“? Kas kaltas, kad mes jo laukiame būtent tuo, o ne kitu metų laiku? Vieni pasakys, kad kalta žiniasklaida, esą ji diktuoja mūsų gyvenimo įpročius, kiti aiškins, kad tai tėvų auklėjimo spragos, o treti čia gali įžiūrėti ir didžiosios kaimynės įtaką.

Laukdami stebuklo mes tarsi pabėgame nuo savęs. Mintyse kuriame netikėčiausius gyvenimo scenarijus, kuriuose mes esame kitokie kitur ir kitaip besielgiantys. Jei aš gaučiau… Jei nuvažiuočiau… Jei sutikčiau… Mes taip įsijaučiame į to stebuklo paieškas, kad nebepastebime elegantiškai besileidžiančių snaigių, ant kėdės gulinčio vaikiško piešinio ar šalia miegančio susivėlusio mylimojo. Ir savęs. O gal tai ir yra patys didžiausi stebuklai?

Kitą kartą, kai kils noras ieškoti stebuklo, pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite jam – tam tobulai netobulam stebuklui, kuris turi galimybę papuošti kieno nors gyvenimą vien tik savo buvimu šalia…

Kosulys

Fiziniame lygmenyje kosulys yra svarbus organizmo apsauginis refleksas, kurio pagalba iš kvėpavimo takų pašalinami juos erzinantys svetimkūniai ar gleivės, arba reakcija į uždegiminį procesą.

Emociniame lygmenyje be jokios medicininės priežasties kylantis kosulys dažniausiai atspindi vidinį dirginimą, o ypač – susierzinimą ir savikritiką. Kūnas perspėja, jog širdis trokšta daugiau tolerancijos jos atžvilgiu. Net jei susierzinimą iššaukė išorinė situacija ar kitas žmogus, viduje kyla nepasitenkinimas pačiu savimi.

Kaskart, kai nežinia dėl ko imi kosėti, stabtelėk ir atkreipk dėmesį apie ką šiuo metu galvoji. Viskas mumyse vyksta taip greitai ir nesąmoningai, kad kartais sunku pastebėti kylančias negatyvias mintis, neleidžiančias mėgautis gyvenimu. Tu esi kur kas geresnis, nei apie save manai. Kai tik pradėsi pastebėti savo vidinį susierzinimą, pamėgink išsiaiškinti, kokia situacija tau jį sukėlė ir kodėl tu būtent taip į ją sureagavai. Neskubėk savęs bausti, o pagirk už tai, kad atkreipei dėmesį ir pamėginai surasti priežastį. Būk sau atlaidesnis ir tolerantiškesnis. Elkis su savimi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi kiti.

Parengta pagal Lise Bourbeau.

Švenčių belaukiant

Nuo pat pirmųjų kalendorinės žiemos dienų mūsų sielovada besirūpinanti dvasininkija skatina daugiau laiko skirti apmąstymams apie būtį, Dievą ir gyvenimo prasmę. Juk Adventas – tai susikaupimo ir ramaus laukimo metas. Tačiau, nesumeluosiu pasakiusi, kad daugeliui iš mūsų gruodžio pradžia asocijuojasi su didžiausio metuose iššūkio startu.

Kuo arčiau šventės, tuo darosi sunkiau. Pirmiausia reikia nutarti ir sutarti su kuo laušime kalėdaitį Kūčių vakarienės metu. Šeimas sukūrusiems vaikams tenka spręsti dilemą: pas kieno tėvus važiuoti, o tėvams – kurį vaiką savo vizitu pagerbti. O jei dar kažkuriam, neduokdie, kyla noras praleisti šventes svetur? Taigi daugiametes tradicijas puoselėjantys artimieji savo priekaištais bet kokią dvasią, ne tik Kalėdinę, gali atimti.

Kitas didžiųjų metų švenčių galvosūkis – dovanos. Kam, ką, už kiek ir kada nupirkti. Pavargę po dienos darbų, strigdami automobilių spūstyse, besistumdydami ilgose eilėse mes visomis išgalėmis stengiamės atitikti vaikų, tėvų, draugų ir kolegų lūkesčius, sužinoti ir išpildyti jų slapčiausias svajones.

Kur jau ten apmąstymai apie gyvenimo prasmę, kai paties gyvenimo prieššventinėmis dienomis nesijaučia.

Ar visame tame pasiruošimo šventėms chaose jūs nepasigendate vieno žmogaus – savęs? Ar per tas pastangas sukurti šventę kitiems, jūs nepamiršote, jog šventinis laukimas turėtų suvirpinti ir jūsų širdį? Įsiklausykite į save. Gal jums visai nesinori triukšmingos įkaušusio brolio ar geriausiai gyvenimą išmanančios tetulės draugijos. Gal vietoj 12 patiekalų jūs mieliau suvalgytumėte vieną, bet prabangiame restorane?

Pasikartosiu, Adventas yra ramaus laukimo metas. Vidinė ramybė – tai dovana, kurią galime pasidovanoti tik patys sau. Gal vietoj svetimų lūkesčių vertėtų pirmiausia išpildyti savuosius? Tuomet, pajautę gyvenimo pilnatvę patys, galėsime ja pasidalinti ir su kitais.

Gražaus švenčių laukimo.

Lūkesčiai

Kaskart kam nors pirkdama dovaną širdyje jaučiu nerimastingą virpuliuką. Jau matau, kaip išvyniota dovana sukelia nuostabą ir šypseną ją gavusiojo veide. Pasigirsta reikšmingi padėkos žodžiai lydimi šilto ir stipraus apkabinimo. Kitaip ir būti negali, juk aš apie tą dovaną galvojau visą savaitę, o gal net ir mėnesį ir į jos paruošimą sudėjau visą savo širdį! Ir štai ateina ta tikroji išsvajota dovanojimo akimirka ir… pro duris įeina suirzęs, eilinių kasdienių nesusipratimų darbe ar mokykloje išvargintas jubiliatas ir situacija pakrypsta nenumatyta linkme.

Artėja mano gimtadienis arba kokios nors ypatingos progos metinės. Mintyse pamažu ryškėja neįtikėtinas siurprizas, priversiantis mane aiktelėti iš nuostabos. Atrodo, jau pradedu jausti atvilnijančią didžiulę džiaugsmo bangą. Vos sulaukiu ypatingos dienos ryto… Jau gerokai įdienoja, o mano susikurtu įvykio scenarijumi net nekvepia. Laukimo džiaugsmą pamažu keičia nusivylimo kartėlis.

Ar jums taip nėra buvę?

Kuo didesni lūkesčiai, tuo žiauresnis nusivylimas. Pyktis, ašaros, pažadai: daugiau niekada nieko ir niekam. Tačiau ateina kitos šventės ir vėl tas skausmingas trinktelėjimas užlipus ant to paties grėblio.

Lūkesčiai – tai gyvenimas ateitimi, tuo ypatingu momentu, kuris greičiausiai visai nenutiks. Todėl planuodami kokį nors įvykį pasistenkime pasimėgauti dabarties akimirka – momentu, kai renkame dovaną, kepame keksiukus ar rašome sveikinimo žodžius. Pasidžiaukime savo dėmesingumu, išradingumu ar sąmojingumu. Tuomet net ir nusivylusio jubiliato atodūsis nesukels nieko daugiau tik draugišką šypseną.