Posts in Category: Pamąstymai

Liūdnos gamtos išdaigos

Gilus viduržiemis. Sniego vis dar nei kvapo. Juo buvo galima pasigrožėti tik žiūrint kalėdinius filmus, kurių, deja, nei viena televizija jau neberodo. Dar lieka žinios. Jų metu gali pamatyti, kaip po sniegą braido nustebę kupranugariai ir išgirsti, kad pasnigo vakarykščioje Dakaro ralio (vykstančio Katare) trasoje.

Lauke šilta. Kleboniškio miškas puošiasi naujais žirginėliais, Dzūkijoje skleidžiasi sakurų žiedai, o girių karaliai – dzūkai jau puikuojasi pririnkę pilną krepšį voveraičių. Spauda mirga antraštėmis apie gamtos pokštus.

Tačiau man visiškai nejuokinga. Jaučiuosi taip, lyg stebėčiau kvailiojančią senutę. Iš pradžių vienas ar kitas jos bajeris sukelia juoką, tačiau ilgainiui supranti, kad tai sunkios negalios pasireiškimas. Motulė gamta išsikraustė iš proto arba, dar blogiau, – ji rimtai supyko.

Šiuolaikiniai žmonės taip nutolo nuo gamtos, kad net pamiršo esantys jos dalimi. Išsivysčiusios civilizacijos palikuonys apkvaitę nuo technologinės pažangos jau nebesuvokia, kad kirsdami medžius, teršdami orą ir aplinką, jie kerta šaką ant kurios patys sėdi. Nedaug trūksta ir ta šaka su trenksmu pasileis žemyn į tos pačios supykusios Motulės gamtos glėbį.

Žiūriu į jau gerokai pabodusį pilką viduržiemio vaizdą pro langą ir svajoju apie sniegą. Labai tikiuosi, kad jis aplankys mus anksčiau, nei vasara.

Mieguistumas

Esu iš tų, kurie mokosi visą gyvenimą. Bėgant metams, o gal dėl to, kad jau pati valgau lektorės duoną, mano reikalavimai dėstytojams gerokai išaugo.

Dėstytojų, mokytojų ir lektorių būna visokių. Vieni pasakoja taip, kad laikas lėkte pralekia. Ir nesvarbu, ar klausaisi apie ergoterapiją, ar apie žmogaus fiziologijos subtilybes. Tačiau yra ir tokių, kurie ateina ir pasiskaito paskaitą sau: be jokių pavyzdžių, atsikvėpimo pertraukėlių ir net be jokio akių kontakto! Jiems nesvarbu, ar auditorijoje sėdi du, ar dvidešimt du studentai.

O juk mūsų kūno neapgausi! Jei dėstytojas per pirmąsias keletą minučių nesugeba užkabinti, kūnas tuoj pat imasi veiksmo: prasideda nenumaldomas žiovulys, sukeliantis veido mimikos pasikeitimą ir akių ašarojimą. Medinis suolas darosi kietesnis ir verčia vis dažniau keisti erdvėje gerokai apriboto kūno padėtį. O jei dar ir miego trūksta!..

Laimei, yra kinų medicina ir jos taškai. Kai tik pajuntu, kad pačiu netinkamiausiu metu kūnas ima šauktis miego pertraukėlės, pradedu masažuoti tašką LI-4. Dėl gebėjimo suaktyvinti energijos tėkmę, šį tašką kinų medicinos praktikai vadina energijos maestro. O jei ryte atsikeliu labiau pavargusi, nei pailsėjusi ir žinau, kad mano baterijos resursai gali baigtis anksčiau nei paskaita, su savimi pasiimu mažą buteliuką rozmarinų eterinio aliejaus. Pastarasis pakelia darbingumą, padeda susikaupti ir pasirūpina, kad pro vieną ausį įėjusi informacija neišeitų per kitą 😄

Ar lietuviai – uždari žmonės

Važiuoju beoriame troleibuse ant vienos iš trijų galinių sėdynių naiviai manydama, kad čia mane pasieks pro stoglangį įeinantis oras. Prie kojų prilipę nuo prakaito šlapi džinsai man primena, kad netrukus karštį ir nuovargį galėsiu nuplauti po šaltu dušu.

Troleibusas lėtai linguoja savo maršrutu ir mes linguojame į taktą su juo. Visi sėdim tylūs, nes, kiekvienas ištartas žodis gali pareikalauti papildomų energijos sąnaudų, kurios, greičiausiai, pas visus jau eina į pabaigą.

Staiga iš ramaus apsnūdimo pažadina pagyvenusios moteriškės balsas. Nemaloniai šaižus (o gal tik man taip pasirodė) ir labai nederantis prie bendros atmosferos. Pasirodo, žilagalvė ponia pradėjo telefoninį pokalbį. Nežinau su kuo ji kalbėjo, bet tiksliai galiu pasakyti apie ką. Akivaizdu, kad savo pašnekovo klausą garbioji ponia vertino neigiamai, nes sėdėdama pačiame troleibuso priekyje šaukė taip, kad jos buitinės problemos nenorom brovėsi į kiekvieno bendrakeleivio ausis.

Pati labai nemėgstu atsiliepti telefonu viešoje vietoje. Susigūžiu kaip ežys ir beveik pašnibždomis pažadu perskambinti. Todėl man nepaprastai juokinga stebėti svarbias lietuviškas žmogystas, kurios savo emocijas ir neatidėliotinus pasibėdavojimus turi kam nors išsakyti nedelsiant.

Čia tai dar nieko. Kartą važiuojant nuo Klinikų mikriuku teko išklausyti detaliai atpasakotą protinio danties rovimo operaciją. Su visomis smulkmenomis!

O sako, kad lietuviai uždari žmonės 🤣

 

Emocinės magmos proveržis

Ko gero pusę savo sąmoningo gyvenimo stengiuosi dirbti su savimi, bet vis dar atsiranda dalykų, sugebančių mane išvesti iš pusiausvyros. Taip nutiko ir vakar.

Bevartant Veidaknygės (suprask Facebook‘o) puslapius prieš akis visu savo gražumu atsiveria straipsnis apie homoseksualizmo schemą. Nesu šios temos gerbėja ir sąmoningai vengiu net mąstyti apie šį, kaip maras plintantį ir panašias emocijas keliantį reiškinį. Tačiau akys pačios pradeda lakstyti po straipsnio eilutes ir šokinėti po pastraipas. Staiga pajuntu, kaip galvoje pradeda kunkuliuoti emocinė magma.

Keli klaviatūros paspaudimai ir ant mano virtualios sienos jau puikuojasi tasai straipsnis, tik atmieštas kandžiu prierašu.

Nežinau, kas mane labiau užkabino, pati tema ar mintis, kad manimi manipuliuojama. Greičiausiai ir viena, ir kita. Nelaimei, kambaryje pasirodo pro šalį ėjęs šeimynykštis ir mano emocinė magma išsiveržia į paviršių piktų žodžių kratiniu.

Po vakarienės mano emocijos atvėsta. Su mintimi, kad ši tema neverta mano dėmesio ir laiko, vėl grįžta pusiausvyra. Straipsnį ištrinu ir mintyse pajuntu bendrystę prezidentui, kuris prieš keletą savaičių padarė tą patį. Matyt jam taip pat nesvetimi emociniai ugnikalnių proveržiai.

Netikėtas emocijų prasiveržimas, nepadaręs apčiuopiamos žalos, galiausiai mane pralinksmino. Be to, padariau pora puikių atradimų.

  1. Iki šiol maniusi, kad mane lengva paveikti, šiandien supratau, kad kai kuriais klausimais turiu pakankamai tvirtą nuomonę.
  2. Pasirodo, tam, kad išsivaduotum iš slegiančio komplekso, nebūtina lankyti sąmoningumo kursų, tereikia tik susirasti bendraminčių kompaniją ir imti demonstruoti jį viešai 😄.

Foto Massimo Calcagno

Anatomija

Sėdžiu troleibuse nuo išorinio pasaulio pasislėpusi po reklaminiu veidu, išpieštu (o gal priklijuotu) ant troleibuso išorės. Jaučiuosi pranašesnė už kitus, nes niekur neskubu ir mėginu įsijausti į savaitės atostogas.

Nepastebėjau kaip atėjo ir beveik praėjo balandis. Ištisas septynias savaites kasdien krimtau sudėtingą žmogaus anatomijos mokslą, mažiausiai trimis kalbomis gilindamasi į mokslinę terminiją ir pirštinėtomis rankomis liesdamasi prie savanoriškai (o gal ir ne visai) savo kūnus mokslui paaukojusių piliečių vidinių ir išorinių kūno dalių.

Tiesą pasakius, anatomijos mokslas mane tikrai sužavėjo. Anksčiau niekuomet nesusimąsčiau, koks sudėtingas Visatos kūrinys yra žmogus. Kiekviena duobelė, vagelė ar gumburėlis (jau nekalbu apie organus) turi savo vietą ir paskirtį. Viskas taip išmintingai ir tiksliai surėdyta, kad net sunku patikėti. Net kaulas, kuris iki šiol man atrodė tiesiog negyvas daiktas, kurį, kaip atsarginę detalę šiuolaikinė medicina be problemų pakeičia į kitą, pasirodo, yra išmintingų ląstelių kolonija. Jos taip gerai tarpusavyje komunikuoja, kad prieš pradėdamos ardyti kaulą vienos ląstelės informuoja kitas, kad jos būtų pasiruošę tą kaulą atstatyti!

Mūsų kūnas yra vieningai veikianti ir iki mažiausių detalyčių sustyguota sudėtinga sistema, dirbanti 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę. Atsitikus bėdai, ji pati ieško išeities ir priima sudėtingiausius sprendimus, net nelaukdama šeimininko (t. y. mūsų) autoritetingos nuomonės. Tiesa, gal tai ir į gera. Juk mes: jei skauda – išgeriame piliulę, jei šalta – „susišildome“ alkoholiu, jei ima miegas – išgeriame stipresnės kavos. Ir dar galvojame, kad darome tai savo sveikatos vardan…