Ar lietuviai – uždari žmonės

Važiuoju beoriame troleibuse ant vienos iš trijų galinių sėdynių naiviai manydama, kad čia mane pasieks pro stoglangį įeinantis oras. Prie kojų prilipę nuo prakaito šlapi džinsai man primena, kad netrukus karštį ir nuovargį galėsiu nuplauti po šaltu dušu.

Troleibusas lėtai linguoja savo maršrutu ir mes linguojame į taktą su juo. Visi sėdim tylūs, nes, kiekvienas ištartas žodis gali pareikalauti papildomų energijos sąnaudų, kurios, greičiausiai, pas visus jau eina į pabaigą.

Staiga iš ramaus apsnūdimo pažadina pagyvenusios moteriškės balsas. Nemaloniai šaižus (o gal tik man taip pasirodė) ir labai nederantis prie bendros atmosferos. Pasirodo, žilagalvė ponia pradėjo telefoninį pokalbį. Nežinau su kuo ji kalbėjo, bet tiksliai galiu pasakyti apie ką. Akivaizdu, kad savo pašnekovo klausą garbioji ponia vertino neigiamai, nes sėdėdama pačiame troleibuso priekyje šaukė taip, kad jos buitinės problemos nenorom brovėsi į kiekvieno bendrakeleivio ausis.

Pati labai nemėgstu atsiliepti telefonu viešoje vietoje. Susigūžiu kaip ežys ir beveik pašnibždomis pažadu perskambinti. Todėl man nepaprastai juokinga stebėti svarbias lietuviškas žmogystas, kurios savo emocijas ir neatidėliotinus pasibėdavojimus turi kam nors išsakyti nedelsiant.

Čia tai dar nieko. Kartą važiuojant nuo Klinikų mikriuku teko išklausyti detaliai atpasakotą protinio danties rovimo operaciją. Su visomis smulkmenomis!

O sako, kad lietuviai uždari žmonės 🤣