Anatomija

Sėdžiu troleibuse nuo išorinio pasaulio pasislėpusi po reklaminiu veidu, išpieštu (o gal priklijuotu) ant troleibuso išorės. Jaučiuosi pranašesnė už kitus, nes niekur neskubu ir mėginu įsijausti į savaitės atostogas.

Nepastebėjau kaip atėjo ir beveik praėjo balandis. Ištisas septynias savaites kasdien krimtau sudėtingą žmogaus anatomijos mokslą, mažiausiai trimis kalbomis gilindamasi į mokslinę terminiją ir pirštinėtomis rankomis liesdamasi prie savanoriškai (o gal ir ne visai) savo kūnus mokslui paaukojusių piliečių vidinių ir išorinių kūno dalių.

Tiesą pasakius, anatomijos mokslas mane tikrai sužavėjo. Anksčiau niekuomet nesusimąsčiau, koks sudėtingas Visatos kūrinys yra žmogus. Kiekviena duobelė, vagelė ar gumburėlis (jau nekalbu apie organus) turi savo vietą ir paskirtį. Viskas taip išmintingai ir tiksliai surėdyta, kad net sunku patikėti. Net kaulas, kuris iki šiol man atrodė tiesiog negyvas daiktas, kurį, kaip atsarginę detalę šiuolaikinė medicina be problemų pakeičia į kitą, pasirodo, yra išmintingų ląstelių kolonija. Jos taip gerai tarpusavyje komunikuoja, kad prieš pradėdamos ardyti kaulą vienos ląstelės informuoja kitas, kad jos būtų pasiruošę tą kaulą atstatyti!

Mūsų kūnas yra vieningai veikianti ir iki mažiausių detalyčių sustyguota sudėtinga sistema, dirbanti 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę. Atsitikus bėdai, ji pati ieško išeities ir priima sudėtingiausius sprendimus, net nelaukdama šeimininko (t. y. mūsų) autoritetingos nuomonės. Tiesa, gal tai ir į gera. Juk mes: jei skauda – išgeriame piliulę, jei šalta – „susišildome“ alkoholiu, jei ima miegas – išgeriame stipresnės kavos. Ir dar galvojame, kad darome tai savo sveikatos vardan…