Stebuklo beieškant

Kiekvienais metais artėjant Kalėdoms visus mūsų pojūčius jautrina žodis „stebuklas“. Išpuoštose parduotuvių vitrinose, gatvių plakatuose, šventiniuose atvirukuose ir net gerokai įgrisusiose messenger‘io žinutėse šis žodis pasikartoja daugybę kartų.

Kalėdas pakeičia Naujieji metai ir tie, kurie nesulaukė savo Kalėdinio stebuklo dar gyvena viltimi surasti jį Naujametę naktį.

Išaušta slogus Naujųjų metų rytas, praūžusį šventinį šurmulį teprimena galvos skausmas, virškinimo sutrikimai ir tas nusivylimo kartėlis taip ir nesulaukus savojo stebuklo…

Kodėl mes taip sureikšminame tą žodį „stebuklas“? Kas kaltas, kad mes jo laukiame būtent tuo, o ne kitu metų laiku? Vieni pasakys, kad kalta žiniasklaida, esą ji diktuoja mūsų gyvenimo įpročius, kiti aiškins, kad tai tėvų auklėjimo spragos, o treti čia gali įžiūrėti ir didžiosios kaimynės įtaką.

Laukdami stebuklo mes tarsi pabėgame nuo savęs. Mintyse kuriame netikėčiausius gyvenimo scenarijus, kuriuose mes esame kitokie kitur ir kitaip besielgiantys. Jei aš gaučiau… Jei nuvažiuočiau… Jei sutikčiau… Mes taip įsijaučiame į to stebuklo paieškas, kad nebepastebime elegantiškai besileidžiančių snaigių, ant kėdės gulinčio vaikiško piešinio ar šalia miegančio susivėlusio mylimojo. Ir savęs. O gal tai ir yra patys didžiausi stebuklai?

Kitą kartą, kai kils noras ieškoti stebuklo, pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite jam – tam tobulai netobulam stebuklui, kuris turi galimybę papuošti kieno nors gyvenimą vien tik savo buvimu šalia…