Posts in Category: Pamąstymai

Kosulys

Fiziniame lygmenyje kosulys yra svarbus organizmo apsauginis refleksas, kurio pagalba iš kvėpavimo takų pašalinami juos erzinantys svetimkūniai ar gleivės, arba reakcija į uždegiminį procesą.

Emociniame lygmenyje be jokios medicininės priežasties kylantis kosulys dažniausiai atspindi vidinį dirginimą, o ypač – susierzinimą ir savikritiką. Kūnas perspėja, jog širdis trokšta daugiau tolerancijos jos atžvilgiu. Net jei susierzinimą iššaukė išorinė situacija ar kitas žmogus, viduje kyla nepasitenkinimas pačiu savimi.

Kaskart, kai nežinia dėl ko imi kosėti, stabtelėk ir atkreipk dėmesį apie ką šiuo metu galvoji. Viskas mumyse vyksta taip greitai ir nesąmoningai, kad kartais sunku pastebėti kylančias negatyvias mintis, neleidžiančias mėgautis gyvenimu. Tu esi kur kas geresnis, nei apie save manai. Kai tik pradėsi pastebėti savo vidinį susierzinimą, pamėgink išsiaiškinti, kokia situacija tau jį sukėlė ir kodėl tu būtent taip į ją sureagavai. Neskubėk savęs bausti, o pagirk už tai, kad atkreipei dėmesį ir pamėginai surasti priežastį. Būk sau atlaidesnis ir tolerantiškesnis. Elkis su savimi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi kiti.

Parengta pagal Lise Bourbeau.

Švenčių belaukiant

Nuo pat pirmųjų kalendorinės žiemos dienų mūsų sielovada besirūpinanti dvasininkija skatina daugiau laiko skirti apmąstymams apie būtį, Dievą ir gyvenimo prasmę. Juk Adventas – tai susikaupimo ir ramaus laukimo metas. Tačiau, nesumeluosiu pasakiusi, kad daugeliui iš mūsų gruodžio pradžia asocijuojasi su didžiausio metuose iššūkio startu.

Kuo arčiau šventės, tuo darosi sunkiau. Pirmiausia reikia nutarti ir sutarti su kuo laušime kalėdaitį Kūčių vakarienės metu. Šeimas sukūrusiems vaikams tenka spręsti dilemą: pas kieno tėvus važiuoti, o tėvams – kurį vaiką savo vizitu pagerbti. O jei dar kažkuriam, neduokdie, kyla noras praleisti šventes svetur? Taigi daugiametes tradicijas puoselėjantys artimieji savo priekaištais bet kokią dvasią, ne tik Kalėdinę, gali atimti.

Kitas didžiųjų metų švenčių galvosūkis – dovanos. Kam, ką, už kiek ir kada nupirkti. Pavargę po dienos darbų, strigdami automobilių spūstyse, besistumdydami ilgose eilėse mes visomis išgalėmis stengiamės atitikti vaikų, tėvų, draugų ir kolegų lūkesčius, sužinoti ir išpildyti jų slapčiausias svajones.

Kur jau ten apmąstymai apie gyvenimo prasmę, kai paties gyvenimo prieššventinėmis dienomis nesijaučia.

Ar visame tame pasiruošimo šventėms chaose jūs nepasigendate vieno žmogaus – savęs? Ar per tas pastangas sukurti šventę kitiems, jūs nepamiršote, jog šventinis laukimas turėtų suvirpinti ir jūsų širdį? Įsiklausykite į save. Gal jums visai nesinori triukšmingos įkaušusio brolio ar geriausiai gyvenimą išmanančios tetulės draugijos. Gal vietoj 12 patiekalų jūs mieliau suvalgytumėte vieną, bet prabangiame restorane?

Pasikartosiu, Adventas yra ramaus laukimo metas. Vidinė ramybė – tai dovana, kurią galime pasidovanoti tik patys sau. Gal vietoj svetimų lūkesčių vertėtų pirmiausia išpildyti savuosius? Tuomet, pajautę gyvenimo pilnatvę patys, galėsime ja pasidalinti ir su kitais.

Gražaus švenčių laukimo.

Lūkesčiai

Kaskart kam nors pirkdama dovaną širdyje jaučiu nerimastingą virpuliuką. Jau matau, kaip išvyniota dovana sukelia nuostabą ir šypseną ją gavusiojo veide. Pasigirsta reikšmingi padėkos žodžiai lydimi šilto ir stipraus apkabinimo. Kitaip ir būti negali, juk aš apie tą dovaną galvojau visą savaitę, o gal net ir mėnesį ir į jos paruošimą sudėjau visą savo širdį! Ir štai ateina ta tikroji išsvajota dovanojimo akimirka ir… pro duris įeina suirzęs, eilinių kasdienių nesusipratimų darbe ar mokykloje išvargintas jubiliatas ir situacija pakrypsta nenumatyta linkme.

Artėja mano gimtadienis arba kokios nors ypatingos progos metinės. Mintyse pamažu ryškėja neįtikėtinas siurprizas, priversiantis mane aiktelėti iš nuostabos. Atrodo, jau pradedu jausti atvilnijančią didžiulę džiaugsmo bangą. Vos sulaukiu ypatingos dienos ryto… Jau gerokai įdienoja, o mano susikurtu įvykio scenarijumi net nekvepia. Laukimo džiaugsmą pamažu keičia nusivylimo kartėlis.

Ar jums taip nėra buvę?

Kuo didesni lūkesčiai, tuo žiauresnis nusivylimas. Pyktis, ašaros, pažadai: daugiau niekada nieko ir niekam. Tačiau ateina kitos šventės ir vėl tas skausmingas trinktelėjimas užlipus ant to paties grėblio.

Lūkesčiai – tai gyvenimas ateitimi, tuo ypatingu momentu, kuris greičiausiai visai nenutiks. Todėl planuodami kokį nors įvykį pasistenkime pasimėgauti dabarties akimirka – momentu, kai renkame dovaną, kepame keksiukus ar rašome sveikinimo žodžius. Pasidžiaukime savo dėmesingumu, išradingumu ar sąmojingumu. Tuomet net ir nusivylusio jubiliato atodūsis nesukels nieko daugiau tik draugišką šypseną.

 

Skirk dabartį sau pačiam

Nuo mažumės šeimoje esame mokomi tinkamai elgti su kitais (broliais, pusbroliais, tėvais, seneliais, tetulėmis, kaimynais): prisitaikyti prie jų, suprasti juos, gerbti ir net mylėti.

Mokykloje esame verčiami atitikti numatytus standartus (elgesio, aprangos, mitybos, fizinio parengimo), neišsišokti, prikąsti liežuvį, iškęsti neteisybę, užgniaužti nuoskaudą.

Taip ir augame besistengdami atitikti kitų lūkesčius, pateisinti kitų poelgius, suprasti kitų jausmus.

Suaugę įsiliejame į kolektyvus, sukuriame šeimas, užauginame vaikus. Ir tik gyvenimui pasukus į finišo tiesiąją staiga suvokiame, kad mūsų gyvenime visai nebuvo mūsų.

Nesvarbu kiek tu nugyvenai ir kiek dar tau liko – atėjo laikas suprasti, kad tavo gyvenimas yra skirtas tau pačiam. Sustok, atsigręžk į save ir pradėk mėgautis kiekviena dabarties akimirka.

Skirk dabartį sau pačiam.
[Markas Aurelijus]

Mokytis niekada nevėlu

Sakoma, kad mokytis niekada nevėlu. Esu vaikščiojantis šio teiginio patvirtinimas, nes, kiek save pamenu, nebuvo dar tokio laikotarpio, kuomet kur nors nesimokyčiau. Tik bėgant metams ir ilgėjant gyvenimiškai patirčiai (esu jau praėjusio tūkstantmečio kūdikis) keičiasi požiūris į mokslą.

Mokykloje buvo labai smagu. Nors buvau pirmūnė, bet mokslai užimdavo mažiausią mano dienos dalį. Buvau nepataisoma aktyvistė: tai folkloro ansamblis, tai šokių kolektyvas, tai skaitovų konkursas, tai mokyklos radijo reportažai. Tiesiog nebuvo kada mokytis! Be to, kiekvieną dieną kuris nors iš klasiokų, o jų margumu skųstis tikrai negaliu: ir nusikaltėliai, ir mokslininkai, ir verslininkai, iškrėsdavo kokį nors bajerį. O kur dar ekskursijos, privalomos žemės ūkio kėlimo akcijos ir taip vadinamos darbo-poilsio stovyklos…

Studijų metai – tai laikas, kai nutrūksti nuo grandinės ir neri į studentavimo vandenis. Kokie dar mokslai, kai aplinkui tiek gyvenimo pagundų! Ar išliko kokių nors praktinių žinių – abejoju. Tačiau metai praleisti gimtojoje Alma Mater buvo tikra išgyvenimo mokykla. Išmokau išsivirti košę iš kirvio (čia toks posakis iš sovietinio multiko, suprask – pasigaminti valgį iš nieko), parašyti darbą per naktį ir nerealiai greitai susirasti bet kokią informaciją.

Tačiau šie mokslai tam tikra prasme buvo priverstinis dalykas. Juos buvau priversta praeiti idant gaučiau popierius, įrodančius, kad turiu aukštąjį (žinoma ir vidurinį) išsilavinimą. Visai kitoks mokymasis prasidėjo vėliau, sukūrus šeimą ir įsitvirtinus visuomenės mėsmalėje.

Kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu likimas mane atvedė į alternatyvios medicinos sritį. Kinų medicina mane pasigriebė į įtraukė į tokią srovės tėkmę, kad vos spėju irtis. Kiekvieną kartą prisėdus prie knygų, straipsnių ir video pamokų nespėju gerti mano protui visiškai naujų dalykų, kurie aukštyn kojomis verčia ne tik mano pasaulio suvokimą, medicinos žinias, bet ir požiūrį į save. Penkių elementų sistema, Yin-Yang teorija, Qi energijos judėjimas man jau seniai yra savaime suprantamas dalykas. Bet suvokimas, kad galiu stiprinti konkretų savo vidaus organą išleisdama tam tikrą garsą, atlikdama tam tikrą judesį ar paspausdama tam tikrą kūno tašką, man vis dar kelia malonius šiurpuliukus. Kasdien džiaugiuosi, kad studijuodama senosios kinų medicinos išmintį randu atsakymus į tiek daug klausimų. O juk galėjau viso to ir nesužinoti…

Jei ir tu jau esi įgijęs karjerai reikalingą (arba ne) išsilavinimą, bet jauti, kad tavo gyvenimui kažko trūksta, jei ir tau kyla klausimai į kuriuos net geriausias draugas googl‘as negali pasiūlyti atsakymo, jei besikeičianti kūno išvaizda neatitinka vidinės dvasios polėkio – mokykis. Juk pensija vis vien tik tolsta ir tolsta. Net nepastebėsi, kaip aplinkinių tarpe atsiras vis daugiau bendraminčių, šalia kurių jausiesi suprastas ir savas. Tau atsivers kur kas platesnis pasaulio suvokimas ir dabartinės problemos praras pasaulinį mastą. Tačiau svarbiausia – tu atrasi visiškai kitokį save. Ir patikėk, tau tai patiks 🎓