Posts in Category: Pamąstymai

Švenčių belaukiant

Nuo pat pirmųjų kalendorinės žiemos dienų mūsų sielovada besirūpinanti dvasininkija skatina daugiau laiko skirti apmąstymams apie būtį, Dievą ir gyvenimo prasmę. Juk Adventas – tai susikaupimo ir ramaus laukimo metas. Tačiau, nesumeluosiu pasakiusi, kad daugeliui iš mūsų gruodžio pradžia asocijuojasi su didžiausio metuose iššūkio startu.

Kuo arčiau šventės, tuo darosi sunkiau. Pirmiausia reikia nutarti ir sutarti su kuo laušime kalėdaitį Kūčių vakarienės metu. Šeimas sukūrusiems vaikams tenka spręsti dilemą: pas kieno tėvus važiuoti, o tėvams – kurį vaiką savo vizitu pagerbti. O jei dar kažkuriam, neduokdie, kyla noras praleisti šventes svetur? Taigi daugiametes tradicijas puoselėjantys artimieji savo priekaištais bet kokią dvasią, ne tik Kalėdinę, gali atimti.

Kitas didžiųjų metų švenčių galvosūkis – dovanos. Kam, ką, už kiek ir kada nupirkti. Pavargę po dienos darbų, strigdami automobilių spūstyse, besistumdydami ilgose eilėse mes visomis išgalėmis stengiamės atitikti vaikų, tėvų, draugų ir kolegų lūkesčius, sužinoti ir išpildyti jų slapčiausias svajones.

Kur jau ten apmąstymai apie gyvenimo prasmę, kai paties gyvenimo prieššventinėmis dienomis nesijaučia.

Ar visame tame pasiruošimo šventėms chaose jūs nepasigendate vieno žmogaus – savęs? Ar per tas pastangas sukurti šventę kitiems, jūs nepamiršote, jog šventinis laukimas turėtų suvirpinti ir jūsų širdį? Įsiklausykite į save. Gal jums visai nesinori triukšmingos įkaušusio brolio ar geriausiai gyvenimą išmanančios tetulės draugijos. Gal vietoj 12 patiekalų jūs mieliau suvalgytumėte vieną, bet prabangiame restorane?

Pasikartosiu, Adventas yra ramaus laukimo metas. Vidinė ramybė – tai dovana, kurią galime pasidovanoti tik patys sau. Gal vietoj svetimų lūkesčių vertėtų pirmiausia išpildyti savuosius? Tuomet, pajautę gyvenimo pilnatvę patys, galėsime ja pasidalinti ir su kitais.

Gražaus švenčių laukimo.

Lūkesčiai

Kaskart kam nors pirkdama dovaną širdyje jaučiu nerimastingą virpuliuką. Jau matau, kaip išvyniota dovana sukelia nuostabą ir šypseną ją gavusiojo veide. Pasigirsta reikšmingi padėkos žodžiai lydimi šilto ir stipraus apkabinimo. Kitaip ir būti negali, juk aš apie tą dovaną galvojau visą savaitę, o gal net ir mėnesį ir į jos paruošimą sudėjau visą savo širdį! Ir štai ateina ta tikroji išsvajota dovanojimo akimirka ir… pro duris įeina suirzęs, eilinių kasdienių nesusipratimų darbe ar mokykloje išvargintas jubiliatas ir situacija pakrypsta nenumatyta linkme.

Artėja mano gimtadienis arba kokios nors ypatingos progos metinės. Mintyse pamažu ryškėja neįtikėtinas siurprizas, priversiantis mane aiktelėti iš nuostabos. Atrodo, jau pradedu jausti atvilnijančią didžiulę džiaugsmo bangą. Vos sulaukiu ypatingos dienos ryto… Jau gerokai įdienoja, o mano susikurtu įvykio scenarijumi net nekvepia. Laukimo džiaugsmą pamažu keičia nusivylimo kartėlis.

Ar jums taip nėra buvę?

Kuo didesni lūkesčiai, tuo žiauresnis nusivylimas. Pyktis, ašaros, pažadai: daugiau niekada nieko ir niekam. Tačiau ateina kitos šventės ir vėl tas skausmingas trinktelėjimas užlipus ant to paties grėblio.

Lūkesčiai – tai gyvenimas ateitimi, tuo ypatingu momentu, kuris greičiausiai visai nenutiks. Todėl planuodami kokį nors įvykį pasistenkime pasimėgauti dabarties akimirka – momentu, kai renkame dovaną, kepame keksiukus ar rašome sveikinimo žodžius. Pasidžiaukime savo dėmesingumu, išradingumu ar sąmojingumu. Tuomet net ir nusivylusio jubiliato atodūsis nesukels nieko daugiau tik draugišką šypseną.

 

Skirk dabartį sau pačiam

Nuo mažumės šeimoje esame mokomi tinkamai elgti su kitais (broliais, pusbroliais, tėvais, seneliais, tetulėmis, kaimynais): prisitaikyti prie jų, suprasti juos, gerbti ir net mylėti.

Mokykloje esame verčiami atitikti numatytus standartus (elgesio, aprangos, mitybos, fizinio parengimo), neišsišokti, prikąsti liežuvį, iškęsti neteisybę, užgniaužti nuoskaudą.

Taip ir augame besistengdami atitikti kitų lūkesčius, pateisinti kitų poelgius, suprasti kitų jausmus.

Suaugę įsiliejame į kolektyvus, sukuriame šeimas, užauginame vaikus. Ir tik gyvenimui pasukus į finišo tiesiąją staiga suvokiame, kad mūsų gyvenime visai nebuvo mūsų.

Nesvarbu kiek tu nugyvenai ir kiek dar tau liko – atėjo laikas suprasti, kad tavo gyvenimas yra skirtas tau pačiam. Sustok, atsigręžk į save ir pradėk mėgautis kiekviena dabarties akimirka.

Skirk dabartį sau pačiam.
[Markas Aurelijus]

Padėk sau… išgyventi egzaminus

Šįryt pusryčiaudama įsijungiau TV, kad prablaškytų besikaupiantį minčių spiečių. Kai klausausi (dažniausiai klausau TV, o ne žiūriu) kieno nors kito minčių, savosios šiek tiek nurimsta.
Į mane prabilo Labo ryto laidos vedėjai iš svečio teisėmis dalyvaujančios psichologės mėginantys išgauti praktinių patarimų egzaminų kamuojamiems abiturientams ir, ypač, jų tėveliams.

Nesu psichologijos ekspertė, tačiau atsakymai į užduotus klausimus mane nuvylė. Pasakymai, kad abiturientai jau suaugę ir turi būti pakankamai pasirengę, kad jie laikė bandomuosius egzaminus ir dėl to turėtų nejausti panikos, kad tėvai patys sukelia vaikui stresą persistengdami su patarimais ir pagalba, kad „neišlaikius egzamino gyvenimas tęsiasi ir jis yra gražus“ man pasirodė labai jau teoriniai ir be jokios praktinės naudos. Iš patirties (teko būti ir abituriento ir jo mamos kailyje) žinau, kad vadovėliuose užrašytos tiesos gyvenime yra kur kas sunkiau išgyvenamos.

Kaip gali nepanikuoti abiturientas, kuris egzamino metu patenka į griežto režimo aplinką (kartais net ne savo mokykloje), kurioje sutinkamas akmeniniais veidais apsiginklavusių pedagogų, atpažįstamas tik pagal asmens dokumentą, turi rašyti tik su vienodos spalvos tušu ir, kas ypač svarbu, pataikyti atsakyti į klausimus taip, kad patiktų darbą taisysiantiems „ekspertams“.

Egzaminas jau seniai nebėra tikrasis žinių patikrinimas. Jei jaunas žmogus, nuo pat pirmos klasės buvęs pirmūnu, neišlaiko brandos egzamino, ką tai rodo? Kad jaunuolis visus metus apsimetinėjo gudruoliu, kai iš tikrųjų toks nėra?

Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad visa mūsų švietimo sistema ir egzaminų organizavimas tame tarpe yra tik absurdo teatras. Skirtumas tik tas, kad, nepaisant prastos režisūros, mes esame priversti jame dalyvauti. Tačiau vis tiek tai tik teatras.

Kiekvienas iš mūsų yra kur kas daugiau, nei kažkoks „ekspertas“ gali įvertinti. Kūrybiškumo ir unikalumo neįmanoma išmatuoti. Kiekviena nauja jaunų žmonių karta yra kur kas laisvesnė ir kūrybiškesnė nei jos pirmtakai, kad ir kaip pastariesiems būtų sunku tai pripažinti. Tik šioms savybėms reikia padėti atsiskleisti.

Jei tau (ar tavo vaikui) nepavyko suvaidinti kažkieno surežisuotame spektaklyje – nenusimink. Gal režisieriui nepavyko atskleisti tavo tikrojo talento, o gal įdėjai per mažai pastangų teksto mokymuisi arba šiandien tiesiog ne tavo diena. Juk dėl to tu staiga netapai blogesniu, nei buvai iki šiol. Atmink, tu esi daugiau, nei švietimo sistema geba išmatuoti. Neleisk jai tavęs sustabdyti. Apsidairyk, kai vienos durys užsidaro, dažniausiai atsidaro kitos. Jei ne, gal liko praviras langas? Išdrįsk praverti jį ir pamatysi, kad gyvenimas iš tikrųjų yra kur kas didesnis ir gražesnis, nei tu iki šiol galėjai įsivaizduoti.

Padėk sau… išgyventi egzaminus.
www.padeksau.lt

Padėk sau… būti unikaliu

Nepasitikėjimas savimi gali kilti dėl įvairiausių sveiku protu suvokiamų ir nesuvokiamų priežasčių. Norėdami jį susigrąžinti ar išsiugdyti iš naujo mes pereiname tikrus kryžiaus kelius, kurių kiekvienoje kryžkelėje mūsų tyko visokio plauko guru, siekdami primygtinai įsiūlyti savo gyvenimo tiesas. Tačiau kartais mūsų stipriųjų pusių paieška neduoda rezultatų dėl labai banalios priežasties – savęs lyginimo su kitais.

Manau, nesuklysiu pasakiusi, kad daugelis iš mūsų pradeda ir užbaigia dieną ne malda, o… socialinių tinklų peržiūra. Taip vadinamoje veidaknygėje (snukiagnygėje arba facebook‘e) draugai ir draugų draugai nesibodėdami piešia šaunias savo gyvenimo istorijas: žemėlapių tikslumu nurodo kelionės maršrutą, prisičekina (ang. check in) įspūdingiausiuose koncertuose ar aukštuomenės baliukuose), detaliai sukataloguoja namų interjero ar savo patobulintos išvaizdos nuotraukas, informuoja apie santykių pradžią, įregistruotą santuoką ir net šeimos pagausėjimą.

Kartais net ir man, turinčiai nuostabią šeimą, dirbančiai mylimą darbą ir tikinčiai gyvenimo dosnumu, bevartant veidaknygės puslapius apninka nesuvokiamas liūdesys ir bando prisikabinti eilinį kompleksą žadanti mintis, nes aš ir to neturiu, ir ten nebuvau, ir tuo negaliu pasigirti…

Jei ir tau benardant svetimų gyvenimų platybėse kaimyno pagauta laimės paukštė trinktels uodega per veidą, nenusimink, o įdėmiau įsižiūrėk į save. Tu neprivalai atrodyti taip, kaip kiti, turėti tą patį, kaip kiti, pabuvoti ten pat, kur ir kiti. Prisimink – tu esi unikalus tobulo kūrėjo meno kūrinys su savitais veido bruožais, nepakartojamu gyvenimo scenarijumi ir dar neatrastais talentais. Ieškok jų ir vietoj svetimų gyvenimų peržiūros mėgaukis savojo privalumais ir trūkumais, nes būtent jie mums padeda išsiskirti iš pilkos masės.

Padėk sau… būti unikaliu.
www.padeksau.lt