Ar gali būti savimi

Jei paklausčiau tavęs, ar esi laisvas savo sprendimuose,  pasirinkimuose ar net mąstyme, ką atsakytumei?

Sąžiningi mokinukai, viliuosi, dar vadovaujasi autoritetų (tėvų, senelių, mokytojų arba mistinių herojų) nuomone. Daugumos paauglių, kad ir kaip būtų gaila, sprendimų priėmimo varomoji jėga yra maištas arba bandos jausmas. O kaip gi mes, save laikantys suaugusiais?

Teoriškai, palikę tėvų lizdą ir pradėję savarankiško gyvenimo kelią mes įgyjame sprendimų priėmimo laisvę. Tačiau, ar tikrai? Pasirodo, gana dažnai eiti prieš savo prigimtį mus priverčia ne kas kitas, o giminės – gentainiai, kurie, atrodytų, galėtų priimti, gerbti ir saugoti mūsų asmenybę…

Ar tau niekada neteko važiuoti sveikinti pirmagimio susilaukusios pusseserės (kuri pirmai progai pasitaikius primena jūsų paauglystės paslydimus) tik todėl, kad nenori nuvilti tikrai gero žmogaus – jos mamos?

Ar neteko sukandus dantis keliauti švęsti dėdės jubiliejaus į kaimo glūdumą (kurioje tavo alkoholinė abstinencija ir vegetarizmas sukelia eilinius svaičiojimus apie miesčionizmą ir …) tik todėl, kad dėdė kadaise sušelpė tave keliais eurais?

Ar neteko grįžti gimtinėn tik dėl to, kad su Tėvo diena pasveikintumei tėtį (nuo kurio  belagariačkos (baltosios karštinės) su mama bėgdavote slėptis pas kaimynus) tik todėl, kad to labai prašo mama?

Ar tikrai niekuomet nevažiavai kelti žemės ūkio pas močiutę (kuri beveik nebepaeina, bet negali parduoti gyvulių, nes taip yra pratusi) tik todėl, kad taip reikia?

Jei į visus klausimus atsakei neigiamai, sveikinu, tu esi iš tų laimingųjų, kurie gali sau leisti būti savimi giminės apsuptyje. O visiems kitiems (tame tarpe ir sau) noriu palinkėti: po laiko, praleisto gentainių tarpe, būtinai palepink save širdžiai malonia veikla. Tebūnie tai bus kvapnios kavos puodelis, atpalaiduojantis masažas, pasisėdėjimas mylimųjų ar šiaip malonių žmonių draugijoje, o gal tylus pasivaikščiojimas gamtoje. Tinka viskas, kas padeda nusimesti aplinkinių lūkesčius ir pasijausti savimi. Patikėk, širdžiai to labai reikia, nes širdis – tavo sielos namai ❤️.

Ar lietuviai – uždari žmonės

Važiuoju beoriame troleibuse ant vienos iš trijų galinių sėdynių naiviai manydama, kad čia mane pasieks pro stoglangį įeinantis oras. Prie kojų prilipę nuo prakaito šlapi džinsai man primena, kad netrukus karštį ir nuovargį galėsiu nuplauti po šaltu dušu.

Troleibusas lėtai linguoja savo maršrutu ir mes linguojame į taktą su juo. Visi sėdim tylūs, nes, kiekvienas ištartas žodis gali pareikalauti papildomų energijos sąnaudų, kurios, greičiausiai, pas visus jau eina į pabaigą.

Staiga iš ramaus apsnūdimo pažadina pagyvenusios moteriškės balsas. Nemaloniai šaižus (o gal tik man taip pasirodė) ir labai nederantis prie bendros atmosferos. Pasirodo, žilagalvė ponia pradėjo telefoninį pokalbį. Nežinau su kuo ji kalbėjo, bet tiksliai galiu pasakyti apie ką. Akivaizdu, kad savo pašnekovo klausą garbioji ponia vertino neigiamai, nes sėdėdama pačiame troleibuso priekyje šaukė taip, kad jos buitinės problemos nenorom brovėsi į kiekvieno bendrakeleivio ausis.

Pati labai nemėgstu atsiliepti telefonu viešoje vietoje. Susigūžiu kaip ežys ir beveik pašnibždomis pažadu perskambinti. Todėl man nepaprastai juokinga stebėti svarbias lietuviškas žmogystas, kurios savo emocijas ir neatidėliotinus pasibėdavojimus turi kam nors išsakyti nedelsiant.

Čia tai dar nieko. Kartą važiuojant nuo Klinikų mikriuku teko išklausyti detaliai atpasakotą protinio danties rovimo operaciją. Su visomis smulkmenomis!

O sako, kad lietuviai uždari žmonės 🤣

 

Emocinės magmos proveržis

Ko gero pusę savo sąmoningo gyvenimo stengiuosi dirbti su savimi, bet vis dar atsiranda dalykų, sugebančių mane išvesti iš pusiausvyros. Taip nutiko ir vakar.

Bevartant Veidaknygės (suprask Facebook‘o) puslapius prieš akis visu savo gražumu atsiveria straipsnis apie homoseksualizmo schemą. Nesu šios temos gerbėja ir sąmoningai vengiu net mąstyti apie šį, kaip maras plintantį ir panašias emocijas keliantį reiškinį. Tačiau akys pačios pradeda lakstyti po straipsnio eilutes ir šokinėti po pastraipas. Staiga pajuntu, kaip galvoje pradeda kunkuliuoti emocinė magma.

Keli klaviatūros paspaudimai ir ant mano virtualios sienos jau puikuojasi tasai straipsnis, tik atmieštas kandžiu prierašu.

Nežinau, kas mane labiau užkabino, pati tema ar mintis, kad manimi manipuliuojama. Greičiausiai ir viena, ir kita. Nelaimei, kambaryje pasirodo pro šalį ėjęs šeimynykštis ir mano emocinė magma išsiveržia į paviršių piktų žodžių kratiniu.

Po vakarienės mano emocijos atvėsta. Su mintimi, kad ši tema neverta mano dėmesio ir laiko, vėl grįžta pusiausvyra. Straipsnį ištrinu ir mintyse pajuntu bendrystę prezidentui, kuris prieš keletą savaičių padarė tą patį. Matyt jam taip pat nesvetimi emociniai ugnikalnių proveržiai.

Netikėtas emocijų prasiveržimas, nepadaręs apčiuopiamos žalos, galiausiai mane pralinksmino. Be to, padariau pora puikių atradimų.

  1. Iki šiol maniusi, kad mane lengva paveikti, šiandien supratau, kad kai kuriais klausimais turiu pakankamai tvirtą nuomonę.
  2. Pasirodo, tam, kad išsivaduotum iš slegiančio komplekso, nebūtina lankyti sąmoningumo kursų, tereikia tik susirasti bendraminčių kompaniją ir imti demonstruoti jį viešai 😄.

Foto Massimo Calcagno

Anatomija

Sėdžiu troleibuse nuo išorinio pasaulio pasislėpusi po reklaminiu veidu, išpieštu (o gal priklijuotu) ant troleibuso išorės. Jaučiuosi pranašesnė už kitus, nes niekur neskubu ir mėginu įsijausti į savaitės atostogas.

Nepastebėjau kaip atėjo ir beveik praėjo balandis. Ištisas septynias savaites kasdien krimtau sudėtingą žmogaus anatomijos mokslą, mažiausiai trimis kalbomis gilindamasi į mokslinę terminiją ir pirštinėtomis rankomis liesdamasi prie savanoriškai (o gal ir ne visai) savo kūnus mokslui paaukojusių piliečių vidinių ir išorinių kūno dalių.

Tiesą pasakius, anatomijos mokslas mane tikrai sužavėjo. Anksčiau niekuomet nesusimąsčiau, koks sudėtingas Visatos kūrinys yra žmogus. Kiekviena duobelė, vagelė ar gumburėlis (jau nekalbu apie organus) turi savo vietą ir paskirtį. Viskas taip išmintingai ir tiksliai surėdyta, kad net sunku patikėti. Net kaulas, kuris iki šiol man atrodė tiesiog negyvas daiktas, kurį, kaip atsarginę detalę šiuolaikinė medicina be problemų pakeičia į kitą, pasirodo, yra išmintingų ląstelių kolonija. Jos taip gerai tarpusavyje komunikuoja, kad prieš pradėdamos ardyti kaulą vienos ląstelės informuoja kitas, kad jos būtų pasiruošę tą kaulą atstatyti!

Mūsų kūnas yra vieningai veikianti ir iki mažiausių detalyčių sustyguota sudėtinga sistema, dirbanti 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę. Atsitikus bėdai, ji pati ieško išeities ir priima sudėtingiausius sprendimus, net nelaukdama šeimininko (t. y. mūsų) autoritetingos nuomonės. Tiesa, gal tai ir į gera. Juk mes: jei skauda – išgeriame piliulę, jei šalta – „susišildome“ alkoholiu, jei ima miegas – išgeriame stipresnės kavos. Ir dar galvojame, kad darome tai savo sveikatos vardan…

Sniegas

Jei pasakyčiau žodį sniegas, apie ką pagalvotumėte? Apie mašinos stiklų gramdymą, klampią, šlapią pliurzą, automobilių kamščius ir sekinantį bendravimą su kastuvu? O gal elegantiškai krintančias snaiges, apsnigtą mišką, „raganos ašarų“ blizgesį ir angelų piešimą atsigulus?

Vienas žodis, o interpretacijų daugybė. Nuo ko tai priklauso? Manau, kad pirmiausia nuo požiūrio į gyvenimą. Jei jums gyvenimas yra virtinė nesibaigiančių problemų, kurių aptarinėjimas su kaimynais, bendradarbiais ar tūkstantiniu būriu veidaknygės draugų yra privaloma veiklos sritis, jei jūs neįsivaizduojate savo laisvalaikio be sofkutės ir pultelio rankoje, jei aplinkinių gyvenimas ir nuomonė jums rūpi labiau nei jūs pats – jūs nesugebėsite pamatyti žiemos žavesio.

Jei mylite gamtą ir jos kūriniją, jei vertinate žmones nepaisydami jų trūkumų, jei nebijote tylos ir buvimo vienumoje, jei mokate džiaugtis paprastais dalykais ir nesijaudinate, kad būsite nesuprastas – žiema jums gali padovanoti neįkainojamas akimirkas.

Man žodis sniegas sukelia beprotišką norą braidyti nepramintais apsnigto miško takais, grožėtis palinkusių medžių figūromis, jausti ant veido tirpstančių snaigių bučinius ir nebyliai bendrauti su einančiais šalia. O laukinis apsnigtų laukų baltumas visuomet primena apie naujas galimybes, kurias man kasdien dovanoja tobulai netobulas gyvenimas. Tik reikia sugebėti jas pamatyti.

Tai su kuo jums asocijuojasi žodis sniegas?