Emocinės magmos proveržis

Ko gero pusę savo sąmoningo gyvenimo stengiuosi dirbti su savimi, bet vis dar atsiranda dalykų, sugebančių mane išvesti iš pusiausvyros. Taip nutiko ir vakar.

Bevartant Veidaknygės (suprask Facebook‘o) puslapius prieš akis visu savo gražumu atsiveria straipsnis apie homoseksualizmo schemą. Nesu šios temos gerbėja ir sąmoningai vengiu net mąstyti apie šį, kaip maras plintantį ir panašias emocijas keliantį reiškinį. Tačiau akys pačios pradeda lakstyti po straipsnio eilutes ir šokinėti po pastraipas. Staiga pajuntu, kaip galvoje pradeda kunkuliuoti emocinė magma.

Keli klaviatūros paspaudimai ir ant mano virtualios sienos jau puikuojasi tasai straipsnis, tik atmieštas kandžiu prierašu.

Nežinau, kas mane labiau užkabino, pati tema ar mintis, kad manimi manipuliuojama. Greičiausiai ir viena, ir kita. Nelaimei, kambaryje pasirodo pro šalį ėjęs šeimynykštis ir mano emocinė magma išsiveržia į paviršių piktų žodžių kratiniu.

Po vakarienės mano emocijos atvėsta. Su mintimi, kad ši tema neverta mano dėmesio ir laiko, vėl grįžta pusiausvyra. Straipsnį ištrinu ir mintyse pajuntu bendrystę prezidentui, kuris prieš keletą savaičių padarė tą patį. Matyt jam taip pat nesvetimi emociniai ugnikalnių proveržiai.

Netikėtas emocijų prasiveržimas, nepadaręs apčiuopiamos žalos, galiausiai mane pralinksmino. Be to, padariau pora puikių atradimų.

  1. Iki šiol maniusi, kad mane lengva paveikti, šiandien supratau, kad kai kuriais klausimais turiu pakankamai tvirtą nuomonę.
  2. Pasirodo, tam, kad išsivaduotum iš slegiančio komplekso, nebūtina lankyti sąmoningumo kursų, tereikia tik susirasti bendraminčių kompaniją ir imti demonstruoti jį viešai 😄.

Foto Massimo Calcagno

Anatomija

Sėdžiu troleibuse nuo išorinio pasaulio pasislėpusi po reklaminiu veidu, išpieštu (o gal priklijuotu) ant troleibuso išorės. Jaučiuosi pranašesnė už kitus, nes niekur neskubu ir mėginu įsijausti į savaitės atostogas.

Nepastebėjau kaip atėjo ir beveik praėjo balandis. Ištisas septynias savaites kasdien krimtau sudėtingą žmogaus anatomijos mokslą, mažiausiai trimis kalbomis gilindamasi į mokslinę terminiją ir pirštinėtomis rankomis liesdamasi prie savanoriškai (o gal ir ne visai) savo kūnus mokslui paaukojusių piliečių vidinių ir išorinių kūno dalių.

Tiesą pasakius, anatomijos mokslas mane tikrai sužavėjo. Anksčiau niekuomet nesusimąsčiau, koks sudėtingas Visatos kūrinys yra žmogus. Kiekviena duobelė, vagelė ar gumburėlis (jau nekalbu apie organus) turi savo vietą ir paskirtį. Viskas taip išmintingai ir tiksliai surėdyta, kad net sunku patikėti. Net kaulas, kuris iki šiol man atrodė tiesiog negyvas daiktas, kurį, kaip atsarginę detalę šiuolaikinė medicina be problemų pakeičia į kitą, pasirodo, yra išmintingų ląstelių kolonija. Jos taip gerai tarpusavyje komunikuoja, kad prieš pradėdamos ardyti kaulą vienos ląstelės informuoja kitas, kad jos būtų pasiruošę tą kaulą atstatyti!

Mūsų kūnas yra vieningai veikianti ir iki mažiausių detalyčių sustyguota sudėtinga sistema, dirbanti 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę. Atsitikus bėdai, ji pati ieško išeities ir priima sudėtingiausius sprendimus, net nelaukdama šeimininko (t. y. mūsų) autoritetingos nuomonės. Tiesa, gal tai ir į gera. Juk mes: jei skauda – išgeriame piliulę, jei šalta – „susišildome“ alkoholiu, jei ima miegas – išgeriame stipresnės kavos. Ir dar galvojame, kad darome tai savo sveikatos vardan…

Sniegas

Jei pasakyčiau žodį sniegas, apie ką pagalvotumėte? Apie mašinos stiklų gramdymą, klampią, šlapią pliurzą, automobilių kamščius ir sekinantį bendravimą su kastuvu? O gal elegantiškai krintančias snaiges, apsnigtą mišką, „raganos ašarų“ blizgesį ir angelų piešimą atsigulus?

Vienas žodis, o interpretacijų daugybė. Nuo ko tai priklauso? Manau, kad pirmiausia nuo požiūrio į gyvenimą. Jei jums gyvenimas yra virtinė nesibaigiančių problemų, kurių aptarinėjimas su kaimynais, bendradarbiais ar tūkstantiniu būriu veidaknygės draugų yra privaloma veiklos sritis, jei jūs neįsivaizduojate savo laisvalaikio be sofkutės ir pultelio rankoje, jei aplinkinių gyvenimas ir nuomonė jums rūpi labiau nei jūs pats – jūs nesugebėsite pamatyti žiemos žavesio.

Jei mylite gamtą ir jos kūriniją, jei vertinate žmones nepaisydami jų trūkumų, jei nebijote tylos ir buvimo vienumoje, jei mokate džiaugtis paprastais dalykais ir nesijaudinate, kad būsite nesuprastas – žiema jums gali padovanoti neįkainojamas akimirkas.

Man žodis sniegas sukelia beprotišką norą braidyti nepramintais apsnigto miško takais, grožėtis palinkusių medžių figūromis, jausti ant veido tirpstančių snaigių bučinius ir nebyliai bendrauti su einančiais šalia. O laukinis apsnigtų laukų baltumas visuomet primena apie naujas galimybes, kurias man kasdien dovanoja tobulai netobulas gyvenimas. Tik reikia sugebėti jas pamatyti.

Tai su kuo jums asocijuojasi žodis sniegas?

Stebuklo beieškant

Kiekvienais metais artėjant Kalėdoms visus mūsų pojūčius jautrina žodis „stebuklas“. Išpuoštose parduotuvių vitrinose, gatvių plakatuose, šventiniuose atvirukuose ir net gerokai įgrisusiose messenger‘io žinutėse šis žodis pasikartoja daugybę kartų.

Kalėdas pakeičia Naujieji metai ir tie, kurie nesulaukė savo Kalėdinio stebuklo dar gyvena viltimi surasti jį Naujametę naktį.

Išaušta slogus Naujųjų metų rytas, praūžusį šventinį šurmulį teprimena galvos skausmas, virškinimo sutrikimai ir tas nusivylimo kartėlis taip ir nesulaukus savojo stebuklo…

Kodėl mes taip sureikšminame tą žodį „stebuklas“? Kas kaltas, kad mes jo laukiame būtent tuo, o ne kitu metų laiku? Vieni pasakys, kad kalta žiniasklaida, esą ji diktuoja mūsų gyvenimo įpročius, kiti aiškins, kad tai tėvų auklėjimo spragos, o treti čia gali įžiūrėti ir didžiosios kaimynės įtaką.

Laukdami stebuklo mes tarsi pabėgame nuo savęs. Mintyse kuriame netikėčiausius gyvenimo scenarijus, kuriuose mes esame kitokie kitur ir kitaip besielgiantys. Jei aš gaučiau… Jei nuvažiuočiau… Jei sutikčiau… Mes taip įsijaučiame į to stebuklo paieškas, kad nebepastebime elegantiškai besileidžiančių snaigių, ant kėdės gulinčio vaikiško piešinio ar šalia miegančio susivėlusio mylimojo. Ir savęs. O gal tai ir yra patys didžiausi stebuklai?

Kitą kartą, kai kils noras ieškoti stebuklo, pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite jam – tam tobulai netobulam stebuklui, kuris turi galimybę papuošti kieno nors gyvenimą vien tik savo buvimu šalia…

Kosulys

Fiziniame lygmenyje kosulys yra svarbus organizmo apsauginis refleksas, kurio pagalba iš kvėpavimo takų pašalinami juos erzinantys svetimkūniai ar gleivės, arba reakcija į uždegiminį procesą.

Emociniame lygmenyje be jokios medicininės priežasties kylantis kosulys dažniausiai atspindi vidinį dirginimą, o ypač – susierzinimą ir savikritiką. Kūnas perspėja, jog širdis trokšta daugiau tolerancijos jos atžvilgiu. Net jei susierzinimą iššaukė išorinė situacija ar kitas žmogus, viduje kyla nepasitenkinimas pačiu savimi.

Kaskart, kai nežinia dėl ko imi kosėti, stabtelėk ir atkreipk dėmesį apie ką šiuo metu galvoji. Viskas mumyse vyksta taip greitai ir nesąmoningai, kad kartais sunku pastebėti kylančias negatyvias mintis, neleidžiančias mėgautis gyvenimu. Tu esi kur kas geresnis, nei apie save manai. Kai tik pradėsi pastebėti savo vidinį susierzinimą, pamėgink išsiaiškinti, kokia situacija tau jį sukėlė ir kodėl tu būtent taip į ją sureagavai. Neskubėk savęs bausti, o pagirk už tai, kad atkreipei dėmesį ir pamėginai surasti priežastį. Būk sau atlaidesnis ir tolerantiškesnis. Elkis su savimi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi kiti.

Parengta pagal Lise Bourbeau.