Pokyčiai, paskatinti Koronos

Ėjo nykus 2020 metų balandis. Besibaigiant ketvirtajai karantino savaitei pradėjau jaustis sunki ir apsileidusi. Kirpyklos uždarytos, sporto klubai taip pat. Lauke šlitinėja viruso nebijantys ir kauke dengtis veidą nematantys prasmės tautiečiai. O ypač taip vadinamos pažeidžiamiausios grupės, senjorų, atstovai, kurių paklausęs apie kaukes, gali išgirsti vieną iš dviejų atsakymų: „kiek aš čia begyvensiu“ arba „Dievulis mane saugo“. Ir, žinoma, jaunimėlis, ypač tas, kurs parsibeldė iš svetur. Kad juos kur velnias nujotų.

Sėdžiu namuose, valgau, miegu, storėju ir jaučiu, kaip patyliukais atsėlina depresija.
O juk pirmomis karantino savaitėmis jaučiausi pakylėta. Neplanuotos atostogos! Nei dirbti, nei mokytis nereikia! Kaip sakoma: „gyvenk ir žvenk“. Jau buvau beužčiuopianti savyje namų dizainerės gyslelę ir pirmuosius kulinarės daigelius…

Trečią savaitę, kai užsikrėtusiųjų skaičius ėmė augti, o per žinias informuodavo apie užsienyje užstrigusių lietuvaičių kankinančią kelionę į tėvynę, manyje užvirė pyktis. Nekenčiau visų: idiotų, kurie epidemijos (tuo metu dar buvo tik epidemija) metu nutarė paslidinėti Italijos Alpėse, glušų, kurie sumąstė atšvęsti Lietuvos Nepriklausomybę Italijoje padainuodami renginyje, kuris, ir durnam aišku, kad bus atšauktas, o labiausiai tų, kurie staiga prisiminė turį tėvynę ir nešini mirtinu virusu grūdosi gimtinėn visomis transporto priemonėmis, verkšlendami, kad jų nepraleidžia, ir reikšdami savo teises į komfortišką gyvenimą viešbutyje su pilnu maitinimu dviejų savaičių saviizoliacijos metu. Ir dar už mūsų pinigus!!!

Ir štai ketvirtąją karantino savaitę apniko sunkios depresinės nuotaikos. Aiškiai suvokiau, kad gyvenimas visuomenėje ima lįsti per gerklę. Tos visos taisyklės ir suvaržymai, kurių esi priverstas laikytis, (neretai ir prieš savo valią) pradėjo slėgti. Gerai, jei jos būtų vienodos visiems, bet gi nuolat atsiranda lygesnių už lygius. Nyku, pagalvojus, kad tavo sveikata, gerovė ir net miegas (ypač gyvenant didmiesčio daugiabutyje) priklauso nuo aplinkinių savimonės ir elgsenos ypatumų.

Laimei, yra Rytų išmintis, kuri gyvenimo vingiuose pasimetusiam vakariečiui kartais gali pašviesti, kaip kelrodė žvaigždė. Ji sako, kad jei gali pakeisti pasaulį – keisk, o jei ne – eik ten, kur tavo širdis atsigauna. Štai aš ir nutariau keisti pasaulį. Pamažu, pradėdama nuo mažiausios jo dalelės – savęs.

Kadangi mano arkliukas yra medicina (Rytų ir Vakarų) – pradėsiu gyventi sveikiau.

Liūdnos gamtos išdaigos

Gilus viduržiemis. Sniego vis dar nei kvapo. Juo buvo galima pasigrožėti tik žiūrint kalėdinius filmus, kurių, deja, nei viena televizija jau neberodo. Dar lieka žinios. Jų metu gali pamatyti, kaip po sniegą braido nustebę kupranugariai ir išgirsti, kad pasnigo vakarykščioje Dakaro ralio (vykstančio Katare) trasoje.

Lauke šilta. Kleboniškio miškas puošiasi naujais žirginėliais, Dzūkijoje skleidžiasi sakurų žiedai, o girių karaliai – dzūkai jau puikuojasi pririnkę pilną krepšį voveraičių. Spauda mirga antraštėmis apie gamtos pokštus.

Tačiau man visiškai nejuokinga. Jaučiuosi taip, lyg stebėčiau kvailiojančią senutę. Iš pradžių vienas ar kitas jos bajeris sukelia juoką, tačiau ilgainiui supranti, kad tai sunkios negalios pasireiškimas. Motulė gamta išsikraustė iš proto arba, dar blogiau, – ji rimtai supyko.

Šiuolaikiniai žmonės taip nutolo nuo gamtos, kad net pamiršo esantys jos dalimi. Išsivysčiusios civilizacijos palikuonys apkvaitę nuo technologinės pažangos jau nebesuvokia, kad kirsdami medžius, teršdami orą ir aplinką, jie kerta šaką ant kurios patys sėdi. Nedaug trūksta ir ta šaka su trenksmu pasileis žemyn į tos pačios supykusios Motulės gamtos glėbį.

Žiūriu į jau gerokai pabodusį pilką viduržiemio vaizdą pro langą ir svajoju apie sniegą. Labai tikiuosi, kad jis aplankys mus anksčiau, nei vasara.

Mieguistumas

Esu iš tų, kurie mokosi visą gyvenimą. Bėgant metams, o gal dėl to, kad jau pati valgau lektorės duoną, mano reikalavimai dėstytojams gerokai išaugo.

Dėstytojų, mokytojų ir lektorių būna visokių. Vieni pasakoja taip, kad laikas lėkte pralekia. Ir nesvarbu, ar klausaisi apie ergoterapiją, ar apie žmogaus fiziologijos subtilybes. Tačiau yra ir tokių, kurie ateina ir pasiskaito paskaitą sau: be jokių pavyzdžių, atsikvėpimo pertraukėlių ir net be jokio akių kontakto! Jiems nesvarbu, ar auditorijoje sėdi du, ar dvidešimt du studentai.

O juk mūsų kūno neapgausi! Jei dėstytojas per pirmąsias keletą minučių nesugeba užkabinti, kūnas tuoj pat imasi veiksmo: prasideda nenumaldomas žiovulys, sukeliantis veido mimikos pasikeitimą ir akių ašarojimą. Medinis suolas darosi kietesnis ir verčia vis dažniau keisti erdvėje gerokai apriboto kūno padėtį. O jei dar ir miego trūksta!..

Laimei, yra kinų medicina ir jos taškai. Kai tik pajuntu, kad pačiu netinkamiausiu metu kūnas ima šauktis miego pertraukėlės, pradedu masažuoti tašką LI-4. Dėl gebėjimo suaktyvinti energijos tėkmę, šį tašką kinų medicinos praktikai vadina energijos maestro. O jei ryte atsikeliu labiau pavargusi, nei pailsėjusi ir žinau, kad mano baterijos resursai gali baigtis anksčiau nei paskaita, su savimi pasiimu mažą buteliuką rozmarinų eterinio aliejaus. Pastarasis pakelia darbingumą, padeda susikaupti ir pasirūpina, kad pro vieną ausį įėjusi informacija neišeitų per kitą 😄

Ar lietuviai – uždari žmonės

Važiuoju beoriame troleibuse ant vienos iš trijų galinių sėdynių naiviai manydama, kad čia mane pasieks pro stoglangį įeinantis oras. Prie kojų prilipę nuo prakaito šlapi džinsai man primena, kad netrukus karštį ir nuovargį galėsiu nuplauti po šaltu dušu.

Troleibusas lėtai linguoja savo maršrutu ir mes linguojame į taktą su juo. Visi sėdim tylūs, nes, kiekvienas ištartas žodis gali pareikalauti papildomų energijos sąnaudų, kurios, greičiausiai, pas visus jau eina į pabaigą.

Staiga iš ramaus apsnūdimo pažadina pagyvenusios moteriškės balsas. Nemaloniai šaižus (o gal tik man taip pasirodė) ir labai nederantis prie bendros atmosferos. Pasirodo, žilagalvė ponia pradėjo telefoninį pokalbį. Nežinau su kuo ji kalbėjo, bet tiksliai galiu pasakyti apie ką. Akivaizdu, kad savo pašnekovo klausą garbioji ponia vertino neigiamai, nes sėdėdama pačiame troleibuso priekyje šaukė taip, kad jos buitinės problemos nenorom brovėsi į kiekvieno bendrakeleivio ausis.

Pati labai nemėgstu atsiliepti telefonu viešoje vietoje. Susigūžiu kaip ežys ir beveik pašnibždomis pažadu perskambinti. Todėl man nepaprastai juokinga stebėti svarbias lietuviškas žmogystas, kurios savo emocijas ir neatidėliotinus pasibėdavojimus turi kam nors išsakyti nedelsiant.

Čia tai dar nieko. Kartą važiuojant nuo Klinikų mikriuku teko išklausyti detaliai atpasakotą protinio danties rovimo operaciją. Su visomis smulkmenomis!

O sako, kad lietuviai uždari žmonės 🤣

 

Emocinės magmos proveržis

Ko gero pusę savo sąmoningo gyvenimo stengiuosi dirbti su savimi, bet vis dar atsiranda dalykų, sugebančių mane išvesti iš pusiausvyros. Taip nutiko ir vakar.

Bevartant Veidaknygės (suprask Facebook‘o) puslapius prieš akis visu savo gražumu atsiveria straipsnis apie homoseksualizmo schemą. Nesu šios temos gerbėja ir sąmoningai vengiu net mąstyti apie šį, kaip maras plintantį ir panašias emocijas keliantį reiškinį. Tačiau akys pačios pradeda lakstyti po straipsnio eilutes ir šokinėti po pastraipas. Staiga pajuntu, kaip galvoje pradeda kunkuliuoti emocinė magma.

Keli klaviatūros paspaudimai ir ant mano virtualios sienos jau puikuojasi tasai straipsnis, tik atmieštas kandžiu prierašu.

Nežinau, kas mane labiau užkabino, pati tema ar mintis, kad manimi manipuliuojama. Greičiausiai ir viena, ir kita. Nelaimei, kambaryje pasirodo pro šalį ėjęs šeimynykštis ir mano emocinė magma išsiveržia į paviršių piktų žodžių kratiniu.

Po vakarienės mano emocijos atvėsta. Su mintimi, kad ši tema neverta mano dėmesio ir laiko, vėl grįžta pusiausvyra. Straipsnį ištrinu ir mintyse pajuntu bendrystę prezidentui, kuris prieš keletą savaičių padarė tą patį. Matyt jam taip pat nesvetimi emociniai ugnikalnių proveržiai.

Netikėtas emocijų prasiveržimas, nepadaręs apčiuopiamos žalos, galiausiai mane pralinksmino. Be to, padariau pora puikių atradimų.

  1. Iki šiol maniusi, kad mane lengva paveikti, šiandien supratau, kad kai kuriais klausimais turiu pakankamai tvirtą nuomonę.
  2. Pasirodo, tam, kad išsivaduotum iš slegiančio komplekso, nebūtina lankyti sąmoningumo kursų, tereikia tik susirasti bendraminčių kompaniją ir imti demonstruoti jį viešai 😄.

Foto Massimo Calcagno